Please update your Flash Player to view content.

Ką privalu žinoti prieš įsidarbinant Danijoje

    Buvusi vikingų šalis ir viena didžiausių šiaurės Europos jėgų, dabar Danijos Karalystė yra moderni ir klestinti valstybė, turinti gerai išvystytą socialinės apsaugos sistemą ir galinti pasiūlyti lanksčią darbo rinką. Darbo teisę Danijoje formavo aktyvios profesinės sąjungos ir darbdavių asociacijos. „Daniškojo modelio“ pagrindu yra laikomas Rugsėjo susitarimas (The September Compromise), kuriuo 1899 m. darbuotojų ir darbdavių organizacijos pripažino vienos kitų teises. Ir šiandien daugumą darbo sąlygų reguliuoja susitarimai tarp darbo santykio šalių, o ne įstatymų nuostatos. Net tas keletas teisės aktų, priimtų darbo teisės srityje, yra labiau narystės Europos Sąjungoje rezultatas (šaltinis: pwc.dk).

 

Skirtinga darbuotojų grupė – skirtingas teisinis reguliavimas

 

   Darbuotojai Danijos darbo rinkoje yra skirstomi į tris grupes: vadovus (executive officers), darbuotojus (salaried employees (white-collar)) ir darbininkus (workers (blue-collar)). Šios grupės yra išskiriamos pagal darbui reikalingų įgūdžių lygį. Darbuotojams yra priskiriami pardavėjai, prekybininkai, biuro darbuotojai, techninius darbus atliekantys asmenys (išskyrus fabrikų darbuotojus ir amatininkus) bei panašias funkcijas atliekantys darbuotojai. Vadovai ir darbininkai atlieka atitinkamai didesnių ir mažesnių įgūdžių reikalaujančius darbus. Darbuotojus ir darbininkus (kartais vadinamus non-salaried employees) galima atskirti ir pagal dar vieną bruožą: darbuotojams atlyginimas dažniausiai mokamas kas mėnesį (salary), o darbininkai paprastai dirba už valandinį ar dieninį užmokestį (hourly wage / daily wage).

 

   Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojams ir darbininkams taikomos skirtingos taisyklės, o vadovų darbas išvis tėra mažai sureguliuotas ir beveik visos sąlygos yra nustatomos darbo sutartimi. Darbuotojų ir darbininkų santykius su darbdaviais didžiausia apimtimi reguliuoja atitinkamos kolektyvinės sutartys, pavyzdžiui, minimalus darbo užmokestis tam tikros profesijos atstovams gali būti nustatytas būtent tokiomis sutartimis. Tačiau darbo santykių šalims „atrištos rankos“ susitarti dėl individualių nuostatų. Pastebėtina, kad darbdavys Danijoje yra daug laisvesnis nei Lietuvoje, todėl nesusitarus dėl tam tikrų sąlygų galima „skaudžiai nudegti“, pavyzdžiui, jeigu nei kolektyvinėje, nei individualioje sutartyje nebuvo numatytas įspėjimo apie atleidimą terminas, darbininko atleidimas be įspėjimo laikomas teisėtu. Darbininkai yra mažiau saugomi ir kitais aspektais, kai tuo tarpu darbuotojus gina Darbuotojų įstatymas (ang. Salaried Employees‘ Act, dan. Funktionærloven) ir Teisinių santykių tarp darbdavių ir darbuotojų bendrinamasis aktas (Consolidation Act on the Legal Relationship between Employers and Salaried Employees (http://www.ilo.org)). Tam tikri teisės aktai yra taikomi ir visų grupių darbuotojams, pavyzdžiui, teisės aktai, užtikrinantys teisę į atostogas, motinystės atostogas, nediskriminaciją, darbo aplinką.

 

Darbo sutarties sudarymas

 

   Darbo sutarčių sudarymas taip pat daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo lietuviškojo tipo. Danijoje darbdavys per vieną mėnesį nuo susitarimo dėl darbo turi darbuotojui pateikti rašytinę sutartį. Darbdaviui neįvykdžius šios pareigos, jam gresia didelės baudos (net 13-20 savaičių atlyginimo dydžio (šaltinis: millerrosenfalck.com)), priteisiamos darbuotojo naudai. Šalys gali susitarti ir dėl išbandymo termino, ne ilgesnio nei 3 mėnesiai. Daniškojo modelio darbo sutartyse dažnos ir šios sąlygos: nekonkuravimo (non-compete clause), užsakymų neieškojimo (non-solicitation clause), darbuotojų nepaveržimo (non-poaching clause) ir slaptumo (confidentiality clause). Nekonkuravimo sąlyga gali būti sudaroma, jei asmuo dirbo darbdaviui ne mažiau nei 3 mėnesius. Už šios sąlygos laikymąsi privaloma kompensuoti.

 

   Danijos darbo rinka yra gerai išvystyta ir lanksti, o aktyvios darbuotojų organizacijos siekia kuo palankesnių darbo sąlygų kiekvienam darbuotojui. Tačiau kiekvienos su darbdaviais suderintos nuostatos yra taikomos tik tam tikrai darbuotojų grupei, profesijai ar vietovei. Įstatymų leidžiamosios valdžios priimami teisės aktai darbo teisės srityje Danijos Karalystėje yra retas reiškinys, bet jų nustatytų imperatyvių taisyklių nesilaikymas darbdaviui gali brangiai kainuoti. Pagrindinis darbo santykius reguliuojantis dokumentas – individuali darbo sutartis, sudaryta kolektyvinių sutarčių ir įstatymų ribose. Taigi, prieš perkant lėktuvo bilietą, pirmiausia privalu susirasti potencialų darbą reguliuojančių teisės aktų ir darbuotojų organizacijų bei darbdavių susitarimų tekstus ir atidžiai juos išstudijuoti.

 

Daugiau informacijos adresu: http://www.ldb.lt/eures.

 

   Tad siekiantiems įsitvirtinti Danijos darbo rinkoje linkime sėkmės ir primename, kad žinojimas – tai jėga, o stipraus darbuotojo nepajėgs apgauti ir gudrus darbdavys.

 

Straipsnį parengė teisinių ir personalo valdymo paslaugų įmonė HOROS.

 

Taip pat skaitykite:

 

Kam reikalingos profesinės sąjungos?

 

http://novihomines.lt/blog/