Please update your Flash Player to view content.

Vaizdo stebėjimas gydymo įstaigose

2014 06 25 

Sveikata yra viena svarbiausių kiekvieno turimų vertybių, todėl nenuostabu, kad jos priežiūrai skiriamas ypatingas dėmesys. Sveikatos priežiūros specialistams yra keliami aukšti reikalavimai, o siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę papildomos taisyklės nustatomos ir sveikatos priežiūros įstaigoms. Tačiau nė viena sistema nėra tobula, tad būtinas kontrolės mechanizmas. Šiuo metu yra svarstoma, ar, šalia jau nustatytų kontrolės priemonių, reikalingi ir papildomi būdai, tokie kaip privalomas vaizdo stebėjimas gydymo įstaigose.

Vaizdo stebėjimas yra priemonė, pirmiausia ribojanti asmens teisę į privatų gyvenimą, o šios teisės apsauga yra įtvirtinta ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsyje (toliau – EŽTK), bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje. EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurioms egzistuojant ši teisė gali būti ribojama, t. y. įstatymo nustatytais atvejais ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. Šie ribojimai negali būti atskirti nuo tikslų, tarp kurių yra ir būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą, užkirsti kelią viešiosios tvarkos pažeidimams ir nusikalstamoms veikoms. Tad būtina nustatyti, ar siekiami gėriai šiuo atveju viršija asmens privataus gyvenimo slaptumo poreikį.

medical

 

Sveikatos priežiūros klaidų išaiškinimas, išsprendimas ir prevencija

Svarbiausias sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kontrolės tikslas yra užtikrinti kokybišką tokių paslaugų suteikimą, nes klaidos gali lemti ne tik sveikatos sutrikimus, bet ir žmonių mirtis. Manytina, kad vaizdo stebėjimas paskatins gydytojus ir kitą gydymo įstaigų personalą elgtis atsargiau ir atsakingiau, o taip pat bus galima lengviau atsekti klaidingą žingsnį ir jo išvengti ateityje. Tačiau papildomas atsargumas gali kelti ir grėsmę teikiamų paslaugų kokybei, nes gali būti vengiama imtis pateisinamos ir kartais net būtinos rizikos. Būtina atsižvelti į tai, kad gydytojai ir kiti specialistai dažnai bijo atskleisti informaciją apie padarytas ar tikėtinas klaidas dėl gresiančių sankcijų ir potencialių nukentėjusiųjų ieškinių. Tai stabdo nuo dalinimosi informacija tarpusavyje apie sutiktas procedūrines problemas, alergines reakcijas į medikamentus, netipinius ligų atvejus ir kitus dalykus, kas daro neigiamą įtaką gydymo technikų tobulėjimui.

Ši kontrolės forma galėtų padėti kovoti ir su kita problema – infekcijomis. Kanados mokslininkų atlikto eksperimento metu medicinos seselėms buvo įteikti specialūs elektroninio stebėjimo įtaisai, kurie imdavo zvimbti kai tik darbuotojas užmiršdavo nusiplauti rankas. Sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje taikytas šis metodas, rankų higienos priežiūra suintensyvėjo dvigubai (vidutiniškai nuo 2,97 iki 6,6 karto per valandą). Ši ir panašios sistemos šiuo metu yra bandomos JAV ir kitose valstybėse. Kaip nurodė mokslininkė Veronique Boscart, neplauti rankų yra tas pats kaip pacientui duoti ne tuos vaistus, bet medicininė klaida gali būti nustatyta, kai tuo tarpu rankų neplovimas laikomas lyg ir priimtinu (šaltinis – “National Post”). Taikytas stebėjimo metodas leido darbuotojams ne tik sekti savo veiksmus, bet ir daryti reikiamus pokyčius. Tačiau ši priemonė negali būti naudojama kaip disciplinos priemonė, nes tai pakenktų kolektyvo moralei ir darbuotojai pradėtų apgaudinėti sistemą. Ši galimybė išlieka ir kitais stebėjimo atvejais.

Galimybė užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ir netinkamam elgesiui

Vaizdo stebėjimas gali turėti teigiamą įtaką ne tik sveikatos paslaugų teikimui, bet ir bendravimui tarp personalo bei personalo ir pacientų. Tai puikiai iliustruoja Panevėžio apskrities ligoninės pavyzdys. Šios ligoninės priėmimo skyriuje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros bei įdiegta pokalbių įrašymo sistema. Skyriaus vadovė tvirtina, kad žinodami, jog yra stebimi, žmonės tapo mandagesni. Be to, šių priemonių dėka jau ne kartą pavyko užkirsti kelią nusikaltimams (šaltinis – “Delfi”). Tai itin paranku, nes gydymo įstaigose yra daug medikamentų, brangios įrangos, duomenų apie pacientus ir kitokio turto, kuris gali tapti vagystės objektu. Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodekse nurodyta ir gydytojo pareiga užjausti ir gerbti pacientą, kuri analogiškai taikoma visam gydymo įstaigos personalui. Kartu stebėjimas padėtų užtikrinti ir skaidrumą šiuose santykiuose bei likviduoti plačiai paplitusią “dovanų” gydytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams praktiką.

Pažymėtina, kad svarbu užkirsti kelią ne tik neadekvačiam gydytojų ir kito sveikatos priežiūros įstaigos personalo elgesiui, bet ir pačių pacientų keliamoms grėsmėms. Stebėjimo sistemos suteikia galimybę stebėti kaip pacientai laikosi nustatyto režimo bei sekti jų būklės pokyčius. Taip pat galimi ir piktnaudžiavimo sveikatos apsaugos sistema atvejai, kai žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių tik apsimeta sergantys arba taip teigia dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pavyzdžiui, Miunchauzeno sindromo). Privalu apginti ir nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų interesus. Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 7 punkte įtvirtinta gydytojų pareiga pranešti teisėsaugos institucijoms bei kitoms įgaliotoms valstybės institucijoms apie sužalotus pacientus, kuriems žala galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Įgyvendinant minėtą pareigą gydytojams būtų lengviau įrodyti savo įtarimus esant vaizdo įraše užfiksuotiems duomenims, o taip pat būtų išsaugoma ir iš pirmo žvilgsnio įtarimų nekelianti informacija.

Dalinimosi informacija nauda ir trūkumai

Manytina, jog ši kontrolės priemonė atliktų ne tik prevencinę ir reguliacinę, bet ir informavimo funkciją. Visų pirma, tai būtų puikus būdas pacientams sužinoti apie įvairias operacijas ir kitas gydymo technikas, palyginti jas tarpusavyje ir išsirinkti tinkamiausią alternatyvą arba įgyvendinti savo teisę atsisakyti tam tikrų procedūrų. Kartu tai padėtų mokytis ir medicinos studentams bei savo žinias gilinantiems medikams.

Tam, kad sveikatos priežiūros sistema tinkamai funkcionuotų, paciento ir gydytojo santykiai turi būti grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, kurio didelę dalį sudaro gydytojo konfidencialumas. Nesant tokio pasitikėjimo, pacientas gali nutylėti tam tikrą informaciją nerimaudamas, kad ji gali tapti žinoma tretiesiems asmenims. Todėl neveltui gydytojų sužinota informacija apie paciento sveikatą yra laikoma profesine paslaptimi (Civilinio kodekso 1.116 straipsnis) ir už neteisėtą jos atskleidimą yra taikomos sankcijos. Tokios informacijos ypatumus nurodo ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ADTAĮ) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. Minėto įstatymo 16 straipsnyje yra nurodyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Taikomų kontrolės priemonių proporcingumas ribojamai asmens teisei į privatų gyvenimą bei būtinas ryšys su siekiamais tikslais pabrėžiamas ir 29 straipsnio darbo grupės (Article 29 Data Protection Working Party) nuomonėje nr. 11750/02/EN, kuri yra rekomendacinio pobūdžio ir skirta Europos Sąjungos valstybėms narėms. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija taip pat nurodo, kad asmenys, planuojantys vykdyti vaizdo stebėjimą, privalo apie tai pranešti inspekcijai ir registruotis Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, kas vėlgi rodo valstybės teikiamą svarbą tokių duomenų apsaugai.

Vaizdo stebėjimo sveikatos priežiūros įstaigose ribojimai

Pastebėtina, kad vaizdo stebėjimo priemonių naudojimas yra labiau pagrįstas tam tikrose įstaigų vietose, pavyzdžiui, prie įėjimų, išėjimų, dokumentų ir medikamentų saugyklose, priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje, operacinėse. Tuo tarpu stebėjimas pacientų palatose ir apžiūros kabinetuose turėtų būti minimalus arba visiškai neleidžiamas be paties paciento ar jo interesus atstovaujančių asmenų, kai pacientas negali pats išreikšti savo valios, sutikimo. Sveikatos priežiūros įstaigoje esantiems pacientams ir kitiems asmenims turi būti žinoma, kad jie yra stebimi (ADTĮ 20 straipsnio 1 dalis), o darbuotojai su tuo privalo būti supažindinami pasirašytinai (ADTĮ 20 straipsnio 3 dalis). Tačiau 29 straipsnio darbo grupės Darbiniame dokumente WP89 pažymėta, kad vaizdo stebėjimo priemonės, skirtos nuotoliniu būdu kontroliuoti darbo kokybę, neturėtų būti leidžiamos, tad jos turėtų būti skirtos tik užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumui.

Taigi, vaizdo stebėjimas sveikatos priežiūros įstaigose yra diskutuotina kontrolės priemonė, turinti tiek pliusų, tiek ir minusų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teigtina, kad toks stebėjimas turėtų būti ribojamas, o tam tikrose patalpose ir apskritai uždraustas.

 

Straipsnį parengė teisinių ir personalo paslaugų bendrovė HOROS